Nusprendžiau, kad kojų ilsinimas nusipelnė atskiro įrašo. Vis dėlto šitaip ilsinau jas labai seniai.
Pastaruoju metu jos (kojos) labai daug dirbo. Ir dar dirbs. Juk taip retai padėkoju savo kūnui už tai, kad jis man tiek daug padeda siekti savo svajonių/gyvenimo. Va. Einu, bėgu, stoviu kartais beveik po 10 valandų per dieną, šoku, krentu, važiuoju dviračiu... O kojos nė karto nepasiskundžia. Taigi.
Kokios istorijos. (?) Labai daug. Pakvaišusios. Su siurprizais. Pamokančios (ha). Atveriančios akis. Baisiai paprastos. Nepaprastos. Vis dėlto, aš vis dar per dažnai linkstu link galvojimo kas per nesąmonė (neįdomus) yra mano gyvenimas. Nu bet nieko. Į priekį vyrai.
I've decided that leg rest deserved personal post. They (legs) have rested quite a while ago. Latterly, they (legs) have been working a lot. And will be. I thought, how rarely I'm grateful for my body who helps to achieve my dreams/life. Yeah. I walk, run, sometimes I stand for nearly 10 hours a day, dance, cycle... And my legs never peaches. Exactly.
What stories. (?) So much of them. Bonkers. With surprises. Revealing (ha). Eye opening. Simple. Extraordinary. Although, I still too often go into how stupid my life is thinking. That's okay. I'm moving forward.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą